Kaulų ir sąnarių ligos bei jų profilaktika

Kaulų ir sąnarių ligos bei jų profilaktika

 

Lėtinės neinfekcinės ligos (LNL), tokios kaip širdies ir kraujagyslių, vėžys, diabetas ir lėtinės kvėpavimo takų ligos šiandien sudaro daugiau kaip 63 proc. visų mirties priežąsčių pasaulyje. Kiekvienais metais dėl LNL numiršta apie 9 milijonų žmonių iki 60 metų amžiaus. Ypač akcentuojami keturi svarbiausi ir bendri rizikos veiksniai: tabako naudojimas, nesveika mityba, fizinis pasyvumas ir žalingas alkoholio vartojimas. Tačiau tie patys rizikos veiksniai didžia dalimi neigiamai veikia kaulų ir sąnarių sistemą. Todėl Pasaulio sveikatos organizacija, įvairių šalių žinomi specialistai ragina kreipti didesnį dėmesį ir į lėtines neinfekcines ligas, kurių mirtingumo lygis žemas, bet aukštas sergamumo lygis. Todėl Pasaulio sveikatos organizcija kasmet spalio 12–20 dienas skelbia judamojo aparato arba Pasauline kaulų ir sąnarių savaite.

Spalio 12-oji – Pasaulinė artrito diena.
Spalio 16-oji – Pasaulinė stuburo diena.
Spalio 20-oji – Pasaulinė osteoporozės diena.

Šios minimos savaitės tikslas – kuo plačiau ir geriau informuoti visuomenę apie įvairius galimus kaulų ir sąnarių sistemos susirgimus ir funkcinius sutrikimus, jų priežastis ir galimą profilaktiką. O įvairių sričių specialistai raginami labiau atkreipti dėmesį į šią vis dažniau pasitaikančią sveikatos sutrikimų rūšį.

Tarptautinėje ligų klasifikacijoje nurodoma ne mažiau kaip 500 judamojo aparato ligų. Šią gausią ligų grupę Pasaulio sveikatos organizacija įvardija kaip reumatines ligas ir priskiria čia daugelį judamojo aparato ligų – griaučių, raumenų ir jungiamojo audinio įgimtų ar dėl traumų atsiradusių pažaeidimų, krizinius sindromus, osteopatijas, vaikų judamojo aparato ligas. Šios sistemos pakenkimai apima labai dažnai pasitaikantį juosmens skausmą, artritą, osteoporozę ir kitus paplitusius susirgimus.

Trumpai apžvelkime kai kuriuos mokslinius faktus. Kaulų ir sąnarių pažeidimai yra dažniausia ilgalaikio skausmo bei fizinės negalios priežastis, kuri visame pasaulyje kasmet paveikia šimtus milijonų žmonių. Pagal paplitimą judamojo aparato ligos yra trečioje vietoje tarp visų ligų, t. y. apie 24 proc. pasaulinio gyventojų turi pakenktą judamojo aparato sistemą. Beveik pusė Jungtinių Amerikos Valstijų gyventojų vyresnių nei 18 (apytiksliai 48 procentai) turi pažeistą judamojo aparato sistemą (2008 m.), o Vokietijoje asmenų sergančių šiomis ligomis yra gerokai virš 4 milijonų (2005 m.). Gydymas ir prarastos darbo užmokesčio išlaidos dėl judamojo aparato ligų JAV per 2004 m. buvo įvertintos 849 milijardais dolerių ir sudaro net 7.7 proc. bendrojo vidaus produkto. O Vokietijoje statistikos duomenimis nedarbo dienų dėl reumatinių ir judamojo aparato ligų susidaro apie 50–60 milijonų per metus! Sąnarių skausmas ir judėjimo funkcijos sutrikimas yra viena iš dažniausiai pasitaikančių vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonių sveikatos sutrikimo formų.

Kaip pabrėžia Pasaulio sveikatos organizacija, jei ilgalaikių profilaktikos veiksmų nebus planuojama ir imanasi jau dabar, tolesnis globalus judamojo aparato susirgimų plitimas yra neišvengiamas.

Pasaulinė artrito diena buvo pradėta minėti 1996 m. Tarptautinės Artrito ir reumato asociacijos (angl. – Arthritis and Rheumatism International – ARI) veiklos dėka Pasaulio sveikatos organizacija šią dieną oficialiai paskelbė kasmet spalio 12-ąją. Ši asociacija ne tik pažymi minėtą dieną, bet ištisus metus vykdo labai aktyvią nuolatinę veiklą. Ši asociacija yra įsteigta 1988 m. ir susideda iš įvairių nacionalinių organizacijų, daugiausia apimančių šios susirgimų grupės paveiktus žmones (sergančius arba jų artimuosius). Padedama „Pfizer“ kompanijos fondo dotacijos , 2002 m. asociacija išaugo į stiprią tarptautinę organizaciją su 22 šalių naryste. Su Tarptautine Artrito ir reumato asociacija glaudžiai bendradarbiauja Europos Sąjungos lyga prieš reumatą (EULAR), kuri atstovauja reumatinėmis ir judamojo aparato ligomis sergantiems žmonėm, sveikatos priežūros specialistams ir mokslininkams iš įvairių Europos Sąjungos valstybių.

Tarptautinė artrito ir reumato asociacija ypač akcentuoja nemedikamentinį gydymą ir įvairialypę pagalbą sergantiems. Jų siūlomas nemedikamentinio gydymo algoritmas: 

1. Nuolatinis pacientų ir jų artimųjų mokymas.
2. Savarankiško gydymosi programos (pvz., Artrito fondo savarankiško gydymo programa).
3. Socialinio darbuotojo pagalba.
4. Psichologo pagalba esant reikalui.
5. Svorio mažinimas (antsvorio ar nutukimo atvejais).
6. Nuolatinis aerobinių pratimų taikymas (specialioji kineziterapinė programa ir bendroji lavinamoji programos).
7. Įvairios fizioterapijos ir balneoterapijos procedūros.
8. Raumenų stiprinimo programos.
9. Įvairialypė pagalba ambulatoriškai gydomiems pacientams (mobilumas, apsipirkimas, kultūrinė programa ir kt.).
10. Tinkamos avalynės parinkimas.
11. Įtvarų ir kompensacinės technikos pritaikymas, esant būtinybei.
12. Sąnarių apsauga pritaikant fizinį krūvį, atliekant judesius be apkrovos.
13. Ligonių užimtumo ir įdarbinimo programos ir pan.

Taigi, Pasaulinės Artrito dienos tikslai yra šie:

  • atkreipti medicinos bendruomenės dėmesį į reumatines ir judamojo aparato ligas ir jų ilgalaikę neigiamą įtaką žmogaus darbingumui bei gyvenimo kokybei;
  • padidinti žmonių, sergančių reumatinėmis ir judamojo aparato ligomis įtaką viešajai nuomonei, patraukti žiniasklaidos dėmesį ir padidinti įtaką vietos politikams (pagerinti sergančiųjų gyvenimo kokybę per lavinimą ir įvairias savivados programas, toliau skatinti reumatinių ir judamojo aparato ligų mokslinius tyrimus – jų atsiradimo priežasčių, galimų naujų prevencijos ir gydymo būdų);
  • skatinti partnerystę su kitomis visuomeninėmis ir medikų organizacijomis.

Pasaulinė stuburo diena ‒ spalio 16-oji yra tarptautinė diena kurią Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja paminėti kasmet. Jos tikslas – kuo plačiau ir geriau informuoti visuomenę apie įvairius galimus stuburo srities susirgimus ir funkcinius sutrikimus (patys dažniausi jų yra įvairaus pobūdžio skausmai), jų priežastis ir galimą profilaktiką. Šiai datai skirtais renginiais stengiamasi pakelti kiekvieno piliečio supratimą, kad jis ir pats privalo rūpintis savo stuburo būkle. O įvairių sričių specialistai raginami labiau atkreipti dėmesį į šią vis dažniau pasitaikančią sveikatos sutrikimų rūšį.

Žmogaus stuburas – atraminė ašis, palaikanti kūną vertikalioje padėtyje. Jį dažniausiai sudaro 32 slanksteliai: 7 kaklo, 12 krūtinės, 5 juosmens, 5 kryžmens (suaugę tarpusavyje), 3‒4 uodegikaulio (suaugę tarpusavyje). Tarpusavyje slankstelius jungia tarpslanksteliniai diskai, raiščiai ir smulkūs facetiniai sąnariai. Stuburo slanksteliai sudaro kanalą, kuriame yra nugaros smegenys. Tai sudėtinga struktūra, kurios svarbiausia funkcija – apsaugoti nugaros smegenis ir perduoti apkrovą nuo galvos ir liemens link dubens. Per angas, susidarančias tarp slankstelių, išeina nugaros nervai. Jie savo atšakomis pasiekia kiekvieną kūno dalį. Prie stuburo tvirtinasi gausybė raumenų, kurie dalyvauja ne tik judant bet ir laikant stuburą įvairiose padėtyse, o prie krūtininių slankstelių skersinių ataugų jungiasi šonkauliai. Būtent dėl stuburo konstrukcijos sudėtingumo yra dažni jo funkcijos sutrikimai ar susirgimai. Kaklo-peties ir nugaros skausmas vargina įvairaus amžiaus, abiejų lyčių, visų etninių grupių ir įvairių profesijų žmones. Nors skausmas yra gyvybiškai svarbus natūralus apsauginis biologinis veiksnys, normaliomis sąlygomis atliekantis fiziologinio apsaugos mechanizmo vaidmenį, dažnai besikartodamas jis labai pablogina asmens gyvenimo kokybę ir sumažina jo darbingumą. Tai viena iš dažniausių invalidumo priežasčių ir viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių pacientai kreipiasi į gydytoją. Su stuburu susiję skausmai užima antrą vietą pagal dažnumą pasaulyje (po galvos skausmų). Yra teigiama, kad apie 90 proc. visų ligų susijusios su skausmu. Skirtingų autorių duomenimis, nuo 7 iki 64 proc. gyventojų skausmo pojūtį patiria reguliariai, o nuo 7,6 iki 45 proc. kenčia dėl recidyvuojančio ar lėtinio skausmo. Stuburo sutrikimai yra skirstomi į degeneracinius, uždegiminius, trauminius, statinius, navikinius ir apima didelę susirgimų grupę.

Mokslinėje literatūroje nugaros skausmais dažniausiai vadinami skausmai, jaučiami juosmens ir kryžmens srityse (tarp apatinių šonkaulių ir uodegikaulio), stubure ar šalia stuburo esančiuose audiniuose bei organuose. Daugelis specialistų prie nugaros skausmų priskiria dar ir kaklo-peties skausmus, pabrėždami išskirtinę stuburo svarbą šių skausmų atsiradimui ir plitimui. Stuburo srities skausmą gali sukelti paties stuburo struktūrų patologija (taip vadinamas vertebrogeninis skausmas) ir kitų greta esančių organizmo audinių bei struktūrų pažeidimas (vidaus organų arba viscerogeninis skausmas).

Žmogaus kaulų-raumenų sistema nėra pritaikyta darbui ilgalaikėje statinėje sėdimoje ar stovimoje padėtyje. Priklausomai nuo kūno laikysenos krūvis tarpslenksteliniams stuburo diskams tenka skirtingas: gulint jis yra mažiausias, stovint jis padidėja apie 4 kartus, o pasilenkus ar sėdint – apie 6 kartus. Todėl dirbantiems dažnai pasitaiko galvos, kaklo, kaklo-pečių ir juosmens skausmų. Tyrimais yra nustatyta, kad įvairūs nusiskundimai dėl kaklo-pečių ir rankos srities (skausmas, tirpimas, šalimas, sutrikę jutimai ir kt.) tiesiogiai priklauso nuo darbo valandų skaičiaus ir statinės kūno padėties. Nugaros ir kaklo skausmai gali pasireikšti labai anksti, netgi nuo 8–10 metų ir ypač padažnėja paauglystėje. Kai kuriuose studijose nurodoma, kad iki pilnametystės nugaros ir kaklo skausmus patiria nuo 30 iki 51 proc. vaikų bei paauglių.

Dažniausiai nuo nugaros skausmo kenčia šių specialybių darbuotojai: 

  • Kontorų darbuotojai – daug laiko sėdėdami kartais nerangiose padėtyse, dažnai kūprindamiesi prie kompiuterių klaviatūros ar galbūt sėdėdami paprasčiausiose kėdėse, nepritaikytose nei jų ūgiui, nei svoriui.
  • Slaugytojos – dažnai ant kojų išbūna visą dieną, taip pat kelia ir neša sunkius daiktus, būna įvairiose nepatogiose padėtyse.
  • Vairuotojai – ilgos valandos praleistos prie vairo, sėdint ne visada patogioje automobilio kėdėje, kartu su ilgalaikiu judėjimo apribojimu.
  • Pagalbiniai darbininkai (krovikai) – didelė įtampa nuo didelių svorių kėlimo bei nešimo ir dažnai atliekant nekoordinuotą, nerangų sukimosi judesį nešant svorį.
  • Mokytojai ir darželių-lopšelių auklėtojai – dažnai besilankstantys iki vaiko ūgio lygio arba keliantys mažus vaikus. 

Osteoporozė yra didelė sveikatos problema pasauliniu mastu. Ja serga apie 200 milijonų žmonių, osteoporoze rizikuoja susirgti 1 iš 3 moterų ir 1 iš 5 vyrų virš 50 metų amžiaus. Pasaulinė Sveikatos Organizacija (PSO) yra paskelbusi šią ligą antra didžiąja liga pasaulyje ir, anot Tarptautinio Osteoporozės Fondo (TOF), dėl osteoporozės hospitalizacijų būna žymiai daugiau nei dėl daugumos kitų ligų, tokių ir kaip krūties vėžys ar širdies infarktas. Todėl kasmet, spalio 20-ąją minima Pasaulinė osteoporozės diena.

Osteoporozė yra toks kaulo išretėjimas, dėl kurio jis gali lūžti, skeletui nepajėgiant atlaikyti įprastinių krūvių. Šia lėtine liga gali susirgti bet kurio amžiaus žmogus, tačiau dažniausiai tai atsitinka vyresniems kaip 50 metų, ypač moterims. Deja, osteoporozė iš pradžių neturi jokių aiškių simptomų, ji nejuntama. Neretai pirmasis ligos požymis būna kaulo lūžis po lengviausios traumos ar net nepatyrus traumos. Sergant osteoporoze, po truputį mažėja ūgis, deformuojasi krūtininė stuburo dalis, t. y. formuojasi kupra ir skauda kaulus, ypač stuburo srityje.

Osteoporozė skirstoma į pirminę (senatvinę) osteoporozę – ja serga abiejų lyčių vyresnio amžiaus žmonės, tačiau moterys – 5–6 kartus dažniau, ir antrinę osteoporozę, atsirandančią dėl įvairių ligų (hipertirozės – per aktyvios skydliaukės veiklos, hiperparatirozės – per aktyvios prieskydinių liaukų veiklos, lėtinių sąnarių, inkstų, plaučių, žarnyno ligų, mielominės ligos, kai kurių paveldimų ligų) ar vaistų vartojimo. Apskaičiuota, kad antroje gyvenimo pusėje osteoporozinis kaulo lūžimas ištinka vieną iš trijų moterų ir vieną iš aštuonių vyrų.

Kaulas yra sudarytas iš baltymų (kolageno), kurie formuoja jo karkasą ir mineralinių medžiagų (daugiausia kalcio fosfato), kurie suteikia kaului tvirtumo, kietumo, atsparumo. Kaulas yra gyvas organas, ir jame visą žmogaus gyvenimą vyksta pokyčiai – senas kaulo audinys yra (vyksta kaulo rezorbcija), o jo vietoje atsiranda naujas kaulo audinys (kaulo formavimasis). Vaikystėje ir jaunystėje kaulo formavimasis vyksta greičiau nei rezorbcija, todėl kaulai auga, tvirtėja, tankėja. Maksimalus kaulų tankis ir masė pasiekiami žmogui sulaukus apie 25–30 metų. Vėliau kaulo rezorbcijos greitis ima viršyti kaulo formavimosi greitį. Sparčiausiai kaulų masės netenka moterys po menopauzės dėl hormoninių pokyčių, tuomet ir išsivysto patologiškas kaulų trapumas, vadinamas osteoporoze. Osteoporozės rizikos veiksniai yra šie:

  • Vyresnis amžius (>50 metų)
  • Moteriška lytis
  • Paveldimumas (buvę osteoporozės atvejai šeimoje ar giminėje)
  • Smulkus kūno sudėjimas (ploni ir mažos masės kaulai)
  • Ypač maža kūno masė
  • Menopauzė
  • Jauname amžiuje pašalintos kiaušidės
  • Fizinis pasyvumas (ypač ilgalaikis gulėjimas lovoje dėl įvairių lėtinių susirgimų)
  • Nuolat mažas kalcio ar vitamino D kiekis maiste
  • Alkoholio vartojimas ir rūkymas
  • Kai kurios lėtinės sveikatos problemos (hipertireozė, hiperparatireozė, Kušingo sindromas, lėtinė obstrukcinė plaučių liga, kai kurios skrandžio operacijos ir kt.)
  • Kai kurių vaistų šalutinis poveikis.

Jūsų gyvenimo būdas turi didžiulės įtakos, ar susirgsite osteoporoze, taigi yra nemažai paprastų priemonių, kurių galite imtis, kad apsisaugotumėte nuo šios ligos. Tarptautinis Osteoporozės Fondas rekomenduoja reguliariai sportuoti (ypač geri svorių kilnojimo pratimai, kadangi jie padeda stiprinti raumenis ir tuo pačiu didina kaulo tankį) ir valgyti subalansuotą, kalcio ir vitamino D turtingą maistą. Tačiau mankštinantis reikia vengti didelių krūvių, staigių judesių, labai aktyvių judesių, kai padidėja traumos ir kritimo pavojus. Rekomenduojama kalcio dozė parai žmonėms iki 50 m. amžiaus – 800‒1000 mg, virš 50 m. amžiaus 1000‒1200 mg, nėščioms ir maitinančioms moterims – 1200–1500 mg. Geriausiai organizmas įsisavina organinius kalcio junginius, tokius kaip laktatai ir citratai.

 

Pagal Lietuvos ir užsienio šaltinius parengė Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro
Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėjos pavaduotojas Remigijus Zumeras